kaniukas

×kaniùkas (rus. кoнëк) sm. ppr. pl. (2) An pačiūža: Neduok tam vaikui kaniùko – dar galvą prasimuš bečiužinėdamas Kvr. Kad važinėjau ant kaniukų, net ledas dulkėjo! Krok. Kai tik temsta, tai mūsų vaikas ir lekia su kaniùkais in balą Slk.